žėginis

žė̃ginis sm. (1) DŽ, NdŽ; KŽ, žėginỹs (3^b) NdŽ, KŽ, FrnW, Rt 1. žr. žaginys 4: Tą šieną aš da sukrioviau į žė̃ginius Trk. Lytus buvo, i tas pats [šienas] supuvo ant žė̃ginių Eig. Šlapiais metais be žėginio žirnių nesudžiovinsi Brž. Buvo iš medžio tokie žėginiaĩ padaryti Žr. 2. DŽ, NdŽ žr. žėgeliai 1: Kiaulei uždėk žėginį ant kaklo, kad nelįstum par tvorą J. Kiaulei reikia antdėti kamantus, žė̃ginį Sr(Als). 3. DŽ, BV59, PrL žardo stulpas, šakota žaginio kartis: Žardus žmonys nutaus (pamirš), beliks žė̃giniai Trk. Kelius žėginius reiks atvežt dėl žardo Lnkv. | prk.: Žėginis – su šakomis medis, t. y. nedailus J. 4. stogo viršus, šelmuo, kraikas: Ant žėginio gegužė kukuoja, iškukuos ko norintais, t. y. mirs, ar ligą didelę iškukuos J.